Vasario 16-oji - oficiali valstybinė šventė, švenčiama ir nemažos dalies lietuvių. Vieni švenčia, eidami į valdiškus renginius ir besidžiaugdami “laisve“. Tai yra tie, kuriuos tenkina esama santvarka, esamas režimas ir esamas gyvenimas. Tai - “sisteminiai“ žmonės. Greta jų - “nesisteminiai“ ar “antisisteminiai“, tai yra - tie lietuviai, kurių dabartinė situacija netenkina. Neretai, jie skaitys Vasario 16-ąją “tautos švente“, kurią neva pavogusi “šaika“...
Iš tiesų - žvelgiant į mūsų visuomenę, tokie yra du pagrindiniai, dažniausiai sutinkami požiūriai į Vasario 16-ąją. Ir, kiek jie besiskirtų, juos sieja vienas bendras momentas, o būtent: ir vieni, ir kiti pripažįsta Vasario 16-ąją švente.
Aš, tuo tarpu, Vasario 16-os nešvenčiu visai. Nes man Vasario 16-oji - ne šventė. Ir tai - ne tik subjektyvi, asmeninė mano nuostata, bet kartu ir principinė, pasaulėžiūrinė pozicija. Pozicija, kurią laikau aktualia ne tiktai sau pačiam, bet kiekvienam lietuviui, šiandiena ieškančiam alternatyvų esamai gyvenimo sanklodai.
Štai todėl čia ir pakalbėsiu apie tai, kodėl Vasario 16-oji man - ne šventė.
K. Voiška, 2023-02-15
Nuorodos:
1. Straipsnis “Nepriklausomybės miražas - ištakos ir “Lietuvos“ išradimas: NEPRIKLAUSOMYBĖS MIRAŽAS – ISTORINĖS IŠTAKOS IR „LIETUVOS“ IŠRADIMAS
2. Monografija: A. Gaigalytė. Anglijos kapitalas ir Lietuva 1919–1940. V., 1986.
norintiems simboliškai paremti
Kristoferis Voiška Banko sąskaita:
LT927044060008217349